Šaltas šeštadienio rytas. Su „Samariečių krepšio“ dovanomis keliavome į Traupį Anykščių rajone. Rytas šaltas, laukai pabalę... Panašūs žodžiai vėliau nuskambės Alfredo kalboje. Tačiau širdyse šilta, nes vežame ne tik dovanėles, bet ir giesmę, ir žinią iš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus.
Pasitiko mus Traupio bendruomenės moterys ir ... tuščia ir šalta salė. Ant scenos teko lipti, įsisupus į kailinius ir megztinius, su pirštinėmis ir kepurėmis. Tačiau greit salė prisipildė žmonių šurmulio, vaikų klegesio. Pamažu darėsi šilčiau...
Programą pradėjo Saulė ir Karenas su giesme „Šią dieną mums“. Išties, šią dieną mums davė Viešpats. Tai Jis leido mums atvykti čia, kur „laukai pabalę pjūčiai“, kad skelbtume Gerąją Naujieną kaimo žmonėms, padėtume jiems suprasti tikrąją Kalėdų prasmę.
Alfredas pasakojo palyginimą apie gailestingąjį samarietį, apie jaunuolį, kuriam tereikėjo vykdyti savo žodžius (jis gerai pažinojo Dievo įsakymus). Tačiau būti gailestingu, pasirūpinti savo artimu, (gerai suvokiant, kas gi yra mūsų „artimas“) ne taip jau paprasta. Gal padėtų tai suprasti, klausantis giesmės žodžių: „Atmerk akis - nepabijok, pažvelk širdin - nesumeluok, ką rasi ten - neišsigąsk, nes viskas jau praeityje“. Juk Jėzus tam ir atėjo, kad padėtų gyventi kitaip, atraskime Jį savo širdyje...
Gera buvo matyti dainuojančias ir šokančias miestelio merginas. Malonu, kad jaunimas nori dalyvauti renginiuose. Juk tai Dievo dovanos, kurias galime panaudoti, džiuginant susirinkusius.
Dar keleta šlovinimo giesmių giedojo mūsų jaunimo grupė bei mažieji dainininkai. Delnai sušilo nuo plojimų. Ar palietė susirinkusių žmonių širdis, ar sušildė jas ištarti žodžiai ir sugiedotos giesmės? O gal dovanėlės batų dėžutėse, knygelės „Pati didžiausia dovana“, kurias gavo atėję vaikučiai, padės suprasti, kad juos kažkas myli ir jie kažkam yra svarbūs... Vienas Dievas tai težino, nes Jam tai tikrai rūpi...
Gedrita
